Kategorija: <span>Ugdymas</span>

Dažnai vaiko pasaulyje yra viena problema – blogi santykiai su tėvais. Kodėl taip nutinka, kad tėvai elgiasi neteisingai su savo vaikais, nuolat jiems nurodinėja, kaip reikia gyventi? Turbūt visiems vaikams galioja tik tėvų taisyklės, kurių turi laikytis. Pavyzdžiui, norėtum pasėdėti prie televizoriaus, bet privalai eiti ruošti namų darbus, nes tėvai nuolat kartoja: jei prastai baigsi mokyklą, neįstosi į universitetą, jei neįstosi į universitetą, dirbsi darbą, už kurį menkas atlyginimas. Kas vakarą 21 valandą sapnams tikrai dar ne laikas,…

Vaikai tėvų negali pasirinkti. Dažnai tėvai būna nepasiruošę tapti tėvais, patys sužeisti savo praeities, su įvairiomis priklausomybėmis. Tokie tėvai neturi patirties, kaip būti gerais tėvais. Bet yra tėvas, kuriuo mes nenusivilsime: maloningas ir teisingas, pilnas gailestingumo, meilės ir kantrybės. Jis mūsų Dievas, mus sukūrė. Dangiškas tėvas kasdien su mumis: apkabina pabudus, lydi išeinant ir grįžtant, verkia kartu ir džiaugiasi, kai mums linksma. Vis sau užduodu klausimą: kaip man Jį girdėti? Kaip man Jį matyti? Tada bandau prisiminti, ką…

Kartą mažas berniukas priėjo prie manęs ir paklausė: – Kas yra gyvenimas ir koks jis? – Gyvenimas yra spalvotas, – atsakiau po ilgos pauzės, nes svarsčiau, kaip paaiškinti gyvenimo prasmę. – O kokios tos spalvos? – nekantravo sužinoti berniukas. – Tos spalvos labai įvairios: šviesios, linksmos, niūrios. Bet visos jos reikalingos. Jei nežinosim, ką reiškia tamsios spalvos, – nemokėsim įvertinti šviesiųjų. Pabandykim pažiūrėti į viską paprasčiau. Turi labai mėgstamą žaislą, bet jis tau nusibosta. Gauni naująjį, tačiau jis tau nepatinka.…

Haiku ciklas „Vilko vaikai” (remiantis A.Šlepiko romanu „Mano vardas – Marytė”), II gimnazijos klasės mokiniai. Vilkiukai kely – Per speigą – į nežinią… Motinos liūdi. (mokytoja) – Mama, išeinu… Parnešiu šaltų malkų Šildyti sielai… (Rimantas) Bėgsiu Lietuvon Ir tik dėl tavęs, mama, Sugrįšiu namo. (Simona) Vokiečiai jau čia Kariai juos aršiai gaudė! Kraujas liejasi… (Tomas) – Vokietukė tu? – Klausia vaiko vyriškis. – Aš tik alkana… (Marija) Vilkiukai kaukia – Prašo jie maisto žmonių Bado…

Močiutė. Nenumaldomai skamba dainos žodžiai: „Močiutė miela, su džinsais ir tekina…” Visada ji man atrodė jaunatviška ir energinga. Didžioji dalis vaikystės buvo praleista pas ją. Na, suprantate, pas senelius. O kaip aš gerai prisimenu vakarus. Pasakos vertus vakarus, kai su sese įsitaisydavom ant sofutės ir žiūrėdavom filmukus, kurių kalbos visai nesuprasdavom, kai šaltą žiemą srėbdavom karštą makaronų sriubą su pienu, ir dar prisiberdamos begalę cukraus, kad net širdis apsaldavo, kai prieš miega gerdavom šiltą pieną su medumi, o naktį močiutė…

Brangi Lietuva, čia aš užaugau, žengdamas pirmuosius žingsnius ant rudens įšalo prisotintos žemės, keliaudamas tavo spalvotų medžių ir vešlių krūmynų nusėtais takais. Visi šie praėjusieji metai buvo Tavo duodama dosni dovana, kuri manyje išugdė tautybės šaknis ir suteikė gimtinės paveldą. Gyvendamas čia, tavo glėbyje, saugiai ir kupinas laisvės gavau galimybę dar labiau branginti ir vertinti tavo gerus darbus ir pasiekimus. Tačiau, brangi Lietuva, kodėl kartais tu leidi save niekinti ir žeminti kitiems? Parodyk ir primink tiems, kurie kalba už tavo…

Ak, tu mano Lietuva! Kas tu esi? Kodėl daugelis tavo vaikų pamiršta mylėti tave? Manau, jie pamiršo, kad tu ne įstatymai, ne atlyginimai, ne nutarimai. Tu, Lietuva, esi Tėvynė. Tu – kultūra, žmonės, gamta, istorija; tu – vaikystės vėjas, jūra, net prisiminimai. Nejau be reikalo tiek amžių žmonės dėl tavęs galvas padėjo? Jie tikėjo tavimi, tavo ateitimi. Jie tikėjo tavo laisve, Lietuva. Ar daugelis dabar eitų ginti tavęs? Ne… kokia skaudi ši tiesa, bet nenusimink, Lietuvėle! Visada, tikrai visada bus…

Laimę aš suprantu, kaip Dievo dovaną žmogui. Tai nuostabus jausmas, kuris į žmogaus gyvenimą įdeda po žiupsnelį džiaugsmo, nuoširdumo ir… Kai buvau maža, supratau žodį laimę kaip saldainį savo burnoje, kai per gimtadienį gaudavau lėlę ir t.t. Bet dabar suprantu visai kitą dalyką. Man nereikia tų saldainių ar lėlių, aš turiu viską, kas mano širdelėje pripildo laimės, džiaugsmo. Jaučiu, jog turiu viską, turiu žmones, kuriems aš labai rūpiu. Man laimę suteikia mano mylima mama, tėvelis, Ąžuolas, Aras, Angelina, močiutė, kurią…

Mes gyvenimą suprantame kaip tam tikrą laiko dalį, kuri turi pradžią ir pabaigą, ir jo atkarpose kenčiame bei džiaugiamės, mylim, laukiam, svajojam, būnam patenkinti ir nusivylę, klimstantys į tuštybę ar ieškantys tikrų gyvenimo vertybių… Kodėl gi mums nepabandžius įsivertinti nuoširdžiai, įsigilinti į save?.. Manasis gyvenimas nėra tobulas vien dėl to, kad mylimi žmonės man praveria žaizdas, kurios sunkiai užgyja, ir tam reikia laiko. Bet nepaisydami to jie dar užberia druskos, kuri mane griaužia bei naikina. Vieną dieną esame draugai, o…

Stovėk stovėk – be virpėjimo, ąžuole – Šitokios akys, toksai meistriškumas, Jėzau, Griebki tvirtai rankomis Jauną krūtinę, mane, mano būtį ir svają Pilnai atsiduodu, baltais debesėliais parimusi Tu – šitokio grožio, Aš – šitokio amo netekus Paimk mane stipriai Giliai ir galingai Tarsi rasa – liežuvėliai Šlapi, debesėly užgimę – kur nuodėmei Atsaką duodu Paimk paimk – be drebėjimo, sakale – Šitokios rankos, sparnai, ak, didybė, Įvesk į mane Savo daigą ir sėklą Kad augtų dar vienas pranašas Tokiam nekaltume…

Artėjo jau žiemužė Su šalčiais ir badu – Todėl maža kregždutė Išskrido iš namų. Šiltuos kraštuos ji džiaugės, Kad maisto nepristigs, Kad ji pati ir draugės Daug vargo nesutiks. Tik ilgesys kankino Šalyje svetimoj Ir toks stiprus troškimas, Vis kvietė grįžt namo. Ir vos žiema praėjo Gimtinės laukuose, Kregždelė išskubėjo Į tėviškę linksma. Sugrįš į gimtą žemę Ir ten linksma giedos: „Visur man būna gera, Bet dar geriau namuos”. Martyna Didenko

Esu tavo vynmedžio šakelė Viskas: saulė, žvaigždės, dangus, mėnulis, žolė, sniegas, lietus, žmogus ir visas pasaulis- sukurtas Jo ranka. Mums tai atrodo tobula, kaip tobulas yra Dievas. Jis vynmedis, o mes tik Jo šakelės, Jis vandenynas, o mes tik lašeliai, Jis visata, o mes tik žvaigždės. Pažiūrėjus į Dievo kūrinius apima džiaugsmas. Juk prie visko prisilietė Kūrėjo ranka. Kiekviena skirtingos formos snaigė, kiekvienas lapelis – tai Jo darbas. Jis lyg apverčia sniego rutulį ir žemėje pradeda snigti… Žymantė, 9 klasė…

Kalėdinė pasaka Šaltą žiemos naktį Kalėdų senelio elfai baigę krauti dovanų maišus į roges ėmėsi kinkyti elnius į kelionę. Kelionės galutinėse stotelėse jau sukosi baltos snaigės ir fėjos trapiais it porcelianas sparneliais linkėjo saldžių sapnų mažyliams, kurie nenoriai gulėsi į savo šiltus patalėlius. Baltutėlės dangaus ašaros krito ir krašte, kuriame gyveno senelis. Jo žila barzda pasidarė dar baltesnė. Nusipurtęs snaiges jis įsėdo į roges ir spindinčiu keliu pakilo į dangų bei nuskrido toli toli, už horizonto. Nusileidęs prie pirmojo namo,…

Kalėdinė pasaka Gyveno kartą piktas Senis Šaltis, kurio širdis jau seniai buvo suledėjusi į milžinišką ledo gabalą. Tačiau vieną šaltą vakarą jis pamatė Ją- apsigaubusią žvilgančia skraiste, plevėsuojančią vėjyje. Jos galvą puošė stori, balti plaukai, o už viską labiausiai žėrėjo jos didelės žalios akys. Pamatęs Snieguolę, Senelis ėmė lydytis kaip koks varveklis, negalėdamas atitraukti akių nuo žaviosios nepažįstamosios. Jį pamačiusi ji priėjo ir paklausė: -Ar man kažkas prilipę? Senelis vos nemikčiodamas atsakė: -Ne, tiesiog jūs tokia graži, kad jus pamačius…

Pasaka apie du nykštukus Kitados senoje oloje gyveno du nykštukai. Jau beveik šimtą metų jie niekur nekėlė kojos iš savo namų, tad jų pilvai buvo nutįsę iki pat žemės, o barzdos vilkosi kaip metrinė juosta! Per dienų dienas jie sėdėdavo ir pasakodavo vienas kitam dar iš prosenelių girdėtas istorijas apie labai keistą šventę- Kalėdas, apie mažą Kūdikėlį, gimusį tvartelyje,vėliau tapusį viso pasaulio išgelbėtoju,apie storą senelį, su ilga ir balta barzda, apie elfus, darančius dovanas…. Žodžiu, tik tokiomis pasakomis gyvavo mažieji…

2012 m. balandžio mėnesį 9 kl. mokinys Rimas Chomičenko (vyr.mokyt. Indrė Globienė) dalyvavo Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų skaitymo ir rašinių konkurse tema „Savanorystė – pagalba kitam“ ir laimėjo rašinių konkurse II vietą. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, tą padarėte man“ Savanorystė… Kas tai? Nesunku pastebėti, kad šis žodis sudarytas iš dviejų kitų: „savo“ ir „noru“. Apibrėžimas taip pat labai paprastas ir aiškus ̶ tai laisva valia pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui. Savanorystė…

„Neužmerk akių, nes visas pasaulis tau prieš akis. Užmerkęs jas, prarasi viską: meilę, šilumą, virpančią širdį ir mane. Patį brangiausią žmogų pasaulyje — mane. Todėl sakau tau, kad neužsimerktum. Palūkėk, pabūk kartu su manimi. Neužrakink savo širdies vartų, o leisk jiems atsiverti, kad įleistų mane. Labai pasiilgau tų auksinių vartų, prie kurių stoviniuoja gražūs balti angeliukai ir šypsosi, džiaugiasi mane sutikę. Jie žino, kad nėra kito žmogaus. Tokio žmogaus kaip aš. Kitokios Tavęs tiesiog negaliu pamilti, nes tik Tau ir…

Šis straipsnis nėra apie įprastą šeimą, kurioje grįžęs namo skundiesi visos dienos problemomis. Šiame straipsnyje jums papasakosiu apie dvylikos paauglių šeimynėlę. Į šią paauglių šeimynėlę įsiterpusi ir aš…Tiesą sakant, darinys neįprastas, gal todėl, kad šeimą sudaro vien paaugliai: jokių tėvų ar močiučių. Žodžiu, norėjau jus supažindinti su šia šeimynėle… Mūsų šeimoje yra hiperaktyvus žmogeliukas. Tai didysis Karolis, kurį vadiname Meškiu. Meškys savo judrumu mūsų šeimynos traukinį stumia į priekį. Iš tiesų taip ir yra. Mūsų šeimynos traukinyje važiuoja ir pati…

Norėčiau, kaip rasa atsirasti Tik saulei atsikėlus, Tada nepažinčiau Nei skausmo nei klajonių, Būčiau dienos kūrinys, Kuris atsiranda tik Vieną kartą gyvenime. Kaip paukštis skraidyti Vėjui nurimus, Kuris laksto po pievas Aguonų priskynęs. Kaip sliekas šlaužti Į nežinomybės šalį, Kuris apie tą šalį, Nieko nežino. Norėčiau, kaip saulė Keltis ir leistis Kada panorėjus Švaistyti spindulius Į bekraštes šalis. Jeigu nors vienas Vaikas pagautų jos Mažytį spindulėlį… Tada aš nenorėčiau Tapti rasa.

Dangus toks mėlynas, Ar pagalvojai: – Kodėl? Jis niaukiasi, banguoja, Liūdi arba leidžia džiaugtis saule. Jis kaip žmogus Rodo savo jausmus. Kai tau bloga, tu užsidarai O jis niaukiasi, Kai tave įžeidžia – tu liūdi, gal net ir verki Mėlynakis tiesiog paleidžia savo ašaras, Bet kai tau diena nuostabi, tu tiesiog pasiunti Baltapūkis tiesiog užleidžia savo vietą saulei. Gal jau pradėjai suprasti, kodėl dangus mėlynas? Aš žinau, kad, Niekas negali to suprasti, Gal migla padeda savo skarą? Gal nuo vandenynų…

Aš be tavęs kaip jūra be bangų, Aš be tavęs kaip paukštis be sparnų, Aš be tavęs niekas… Tu tokia, tu tokia maža, tu tokia jautri, bet kad ir kokia bebūtum vis tiek viena esi man.

Gražu, kai vakaras ateina, sužimba žvaigždės danguje, bet dar gražiau,kai meilė gimsta dviejų jaunuolių širdyse…