Rimo Chomičenko rašinys

2012 m. balandžio mėnesį 9 kl. mokinys Rimas Chomičenko (vyr.mokyt. Indrė
Globienė) dalyvavo Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų skaitymo ir
rašinių konkurse tema „Savanorystė – pagalba kitam“ ir laimėjo rašinių konkurse II vietą.

Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, tą padarėte man“

Savanorystė… Kas tai? Nesunku pastebėti, kad šis žodis sudarytas iš dviejų kitų: „savo“ ir „noru“. Apibrėžimas taip pat labai paprastas ir aiškus ̶ tai laisva valia pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui. Savanorystė vertinama kaip palankus reiškinys. Iš kur kyla paskata savo noru atlikti darbus, už kuriuos nėra atlyginama? Kas paskatina žmones imtis savanoriškos veiklos? Gal tai yra tiesiog noras padėti? Nors ir nėra atlygio arba jis yra labai simboliškas, savanoriai jį gauna kitokiomis formomis. Tai gali būti emocinis pasitenkinimas, kylantis iš bendravimo, galimybių mokytis, kelionių įspūdžių, žinojimo, kad esi reikalingas, naudingas. Atlygiu gali būti ir įgytos žinios, užmegzti nauji ryšiai. Kai mąstau apie tai, kas mūsų kultūroje ir visuomenėje buvo daroma be atlygio, prisimenu tuos Lietuvių kultūros veikėjus, kurie be atlygio rūpinosi paprastais žmonėmis: ne tik jų buitimi, išsilavinimu, bet ir dvasiniu gyvenimu. Vienas tokių – vyskupas Motiejus Valančius, steigęs parapijines mokyklas, bibliotekas, rūpinęsis lietuviškų raštų leidimu ir platinimu, nepavargstamai skleidęs blaivybės idėjas. Juk visą tai jis darė be atlygio, tiesiog iš pašaukimo, kuris kilo iš tikėjimo Dievo gailestingumu ir meile. Turbūt vyskupas ne kartą skaitė šias Šventojo Rašto eilutes: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane. (…) Tuomet jie atsakys: „Viešpatie, kada gi (…) tau patarnavome?“ Tuomet jis pasakys jiems: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte.“ (Mt 25, 35–40) Patarnavimas paprastiems žmonėms, ganomoms avelėms, – taip savanorystės idėją, suprato vyskupas Motiejus Valančius, taip ji suprantama ir dabar.

Šiandien vis daugiau jaunuolių ryžtasi imtis visuomenei naudingos veiklos be atlygio. Ar galima sakyti, kad savanorystė tampa madinga? Šių dienų spaudos puslapiuose vis dažniau pasirodo straipsnių apie savanorius, kurie teikia pagalbą vargstančioms trečiojo pasaulio šalims. Štai „Vakarų ekspresas“ publikavo rašinį – „Klaipėdietis Gediminas Simutis: savo noru į Afriką“, žurnale „Tapati“ Lietuvos skaitytojams pristatomas interviu „Vilties inkaras vergų pakrantėje“ su dvidešimt šešerių metų vilniete Vita, savanoriaujančia vienoje skurdžioje Afrikos vietoje Ze. Pavyzdžių gausu. Nors ir keista, bet man jie tolimi. Viena yra skaityti apie tokius savanorius spaudoje, kita – būti liudininku, o kai kada ir bendrininku, to, kas vyksta šalia tavęs. Savanorystės pavyzdys yra mano šeimoje.

Prieš dešimt metų mano tėčio savanorystė prasidėjo nuo saujos vinių, kuriomis jis, šliaužiodamas keturiomis (beje, tos vinys buvo „iškaulytos“ parduotuvėje), kalė būsimojo vaikų socialinės pagalbos centro „10 talentų“ grindis. Pirmasis centro lankytojas – priešais gyvenantis vos trejų metų amžiaus sulaukęs kaimynas, pro durų plyšį nepatikliai stebėjęs tėčio Vitalijaus plaktuką ir pagaliau įsidrąsinęs paklausti „kas čia“. Paskui jį ropomis atropojo ir vėliau gimusi jo sesė. Ją, angelišku miegu miegančią, tėtis tąsydavo kartu po įvairius renginius, keitė jai sauskelnes, glaudė prie savęs. Dar vėliau į šią „šeimą“ atėjo dar viena gyvybė, kuri alsavo alkoholio pritvinkusiu oru, visa silpnutė, ligota. Realus gyvenimas, realūs vargstantys, išblyškę vaikai buvo ne kažkur toli, vietovėje Ze, o tiesiog už keletos žingsnių. Jie iš gatvės atsivedė kitus vaikus, tie – dar kitus… Bet kokia komisija be adreso rasdavo Bangų gatvės vaikus, jaukiai leidžiančius laiką centre.

Jame labai dažnai būdavau ir aš: matydavau kasdienybę, regėdavau ant stalo garuojančius barščius su mėsos konservais, gerdavau kvapnią arbatą, užuosdavau bendrystės šilumą. Iš vaikų yra tekę girdėti, jog namie nėra elektros, todėl čia, jaukiame šurmulyje, reikia suskubti paruošti pamokas. Tai buvo vieta, saugi vaikų erdvė, į kurią visada buvo malonu užsukti. „Ar galiu atsakyti vaikui, žiūrinčiam pro durų plyšį? Ne!“, – daug kartų yra sakęs tėtis. Į centrą būdavo kviečiami visi! Deje, čia retai užsukdavo tų vaikų tėvai.

Man džiugu, kad tėčio pavyzdys ir kitus uždegė savanorystei. Studentai, praktikos metu besilankantys centre, kraipydavo galvas: „kaip galima tokiomis sąlygomis išgyventi.“ Tėtis juos pasiimdavo kartu į vaikų namus, mokyklas, socialinės pagalbos tarnybas, kad būsimi mokytojai matytų ne pagražintą, o realų gyvenimą… Ne vienam jų suskausdavo širdį…

Centre užaugę vaikai supranta, kad turės gerumu dalintis su kitais. Tėtis pasakojo, kad vienas vaikas dar būdamas mažas paslaptingai pasilenkė kitam prie ausies ir ištarė: „Aš žinau vietą, kur galima rasti daug butelių…“ Tokiu būdu jau tada mažieji pradėjo dalintis savo brangiausiu turtu. Susimąsčiau – juk buteliai tam vaikui iš asocialios šeimos atrodė labai svarbus pinigų šaltinis, juk jis neturėjo kitos galimybės iš kitur jų gauti… Vaikas buvo mokomas nevogti, nekaulyti. Jis mokėsi sąžiningai užsidirbti ir vertinti tai, ką jis turi. Gera žinoti, kad vaikams yra kur išmokti gerumo, dalijimosi.

Tėtis, regėdamas šiuos savo darbo vaisius, nepaisė visokių iškilusių sunkumų, ir toliau manė, kad centras labai reikalingas jame augantiems vaikams. O buvo atvejų, kai iš centro vagys išnešė ne tik televizorių, bet ir paskutinius maisto konservus… Tėtis stengėsi vestis savo vaikus, pabrėžiu, savo vaikus į įvairius miesto renginius, teatrus, kur būdavo supažindinama su aktoriais, muzikantais. Centro auklėtiniai galėdavo prisiliesti prie įvairiausių instrumentų. Dar… Vaikai eidavo į parodas, važiuodavo į eskursijas po Žemaitiją, Aukštaitijos nacionalinį parką ir kt. Taip jie buvo supažindinami su Lietuvos kultūra, istorija, geografija, etnografija. Tėtis stengėsi užmegzti kuo daugiau glaudesnių ryšių su įvairiomis organizacijomis, kurioms rūpi Lietuvos jaunoji karta.

Darydamas gerą darbą savo pavyzdžiu tėtis suvienyjo nemažą būrį žmonių, kurie taip pat nori padėti kitiems. Tėtis, užsikraudamas ant savo pečių dešimties žmonių darbą, iki šiol daro tai, ką sugeba ir moka geriausiai. Mano nuomone, nebūtina vykti į svetimą kraštą, tam kad padėtum sunkiau gyvenantiems ir laukiantiems pagalbos, nes ir čia, Klaipėdoje, yra daug žmonių, kuriems reikalinga mūsų visų pagalba, ir mes visi susitelkę galime jiems padėti pagal savo išgales. Tėčio darbas man ir mano bendraamžiams – tikras iššūkis, įkvėpimas, ir nerealizuotų galimybių atskleidimo galimybės… Juk yra laikas, kai imame, bet ateina laikas, kai turime atiduoti. Duodamas kitam, paskolini Dievui, vadinasi, jis grąžins su kaupu.

Rimas Chomičenko