Elžbietos ir Jokūbo Radušių „Žiemos pasaka”

Pasaka apie du nykštukus

Kitados senoje oloje gyveno du nykštukai. Jau beveik šimtą metų jie niekur nekėlė kojos iš savo namų, tad jų pilvai buvo nutįsę iki pat žemės, o barzdos vilkosi kaip metrinė juosta! Per dienų dienas jie sėdėdavo ir pasakodavo vienas kitam dar iš prosenelių girdėtas istorijas apie labai keistą šventę- Kalėdas, apie mažą Kūdikėlį, gimusį tvartelyje,vėliau tapusį viso pasaulio išgelbėtoju,apie storą senelį, su ilga ir balta barzda, apie elfus, darančius dovanas…. Žodžiu, tik tokiomis pasakomis gyvavo mažieji tinginiai nykštukai ir net pasvajoti negalėjo apie keistus įvykius, kurie vėliau nuskaidrins jų nuobodų gyvenimą…

Vieną vėlyvą rytą abu nykštukai, šiaip ne taip išsiritinę iš lovos ir nusiprausę, nuklibinkščiavo prie olos angos. O ten-  jergutėliau! .. Kiek tik akys užmatė, pūpsojo vėjo supustyti balti patalai.! Vargšai seneliukai, tokio dalyko gyvenime nematę, stovėjo lyg stabo ištikti. Galų gale vienas, atgavęs amą, atsargiai, tarsi bijodamas nusideginti, palietė keistus pūkus, tačiau lyg iš tikrųjų būtų palietęs liepsną, staigiai atitraukė ranką. Baltieji pūkai buvo neįtikėtinai šalti! Antrasis, tai pamatęs, draugo pavyzdžiu pasekti nebeišdrįso. Taigi abu nieko nesupratę grįžo vidun.

Tą akimirką jų ausis pasiekė tolimas varpelių tilindžiavimas. Atsigręžę jie spėjo išvysti kažką pasiutusiu greičiu atlekiantį į juos ir nė sekundei nepraėjus jie atsidūrė baltų pūkų pusnyje.. Kol nelaimėliai kapanojosi sniege, kažkas pakėlė juos už pakarpos. Į nustebusius nykštukus žvelgė šiaurės vėjo nugairintas veidas. Balta barzda beveik siekė žemę, o ant galvos styrksojo raudona neregėtos formos kepurė. Tačiau nuostabiausios buvo atvykėlio akys, kurios linksmai ir draugiškai žėrėjo.

-Sveiki, mano mažieji draugai!- sodriu ir griausmingu balsu sudundėjo keistasis svečias.

Nykštukai nesumojo ką atsakyti.

-Nebijokite manęs!- vėl sudūdeno jis. Einu lažybų , kad esate girdėję apie mane, aš- Kalėdų senelis, dovanojantis dovanas vaikams visame pasaulyje! Atvykau ieškodamas sau pagalbininkų. Norėčiau jums pasiūlyti darbą savo dovanų dirbtuvėse.

-Kaipgi, seneli, mes tau dirbsime?-sudvejojo nykštukai.-Juk iš mūsų jokios naudos! Mes patys vos savo pilvus pavelkame.

Senelis tik nusijuokė ir tarė:

-Manau, jūs labai tiksite vaikų laiškams skaityti!

Pasitarę tarpusavy, mažieji sutiko.

-Sėskite į roges!- šūktelėjo raudonkepuris ir linksmai švystelėjęs virš elnių botagu pasuko link tolimojo Šiaurės ašigalio.

Atvykusiems į Kalėdų senelio dirbtuves nykštukams net akys apraibo – kiek daug ten visko buvo! Juos nuvedė į laiškų skyrių, kur pūpsojo milžiniškos krūvos vaikų laiškų.

Iki vakaro nykštukai perskaitė visus laiškus, tad senelis, išvykęs į svabiausią metuose kelionę, nepamiršo nė vieno vaiko.

Štai taip mažieji tinginiai atrado savęs vertą darbą, o svarbiausia, susipažino su senose istorijose aprašytu Kalėdų seneliu! Ir dar nykštukų dėka viso pasaulio vaikai ir toliau  tikėjo Kalėdų stebuklu.

Elžbieta Radušytė ir Jokūbas Radušis