Seneliams

Močiutė. Nenumaldomai skamba dainos žodžiai: „Močiutė miela, su džinsais ir tekina…” Visada ji man atrodė jaunatviška ir energinga. Didžioji dalis vaikystės buvo praleista pas ją. Na, suprantate, pas senelius. O kaip aš gerai prisimenu vakarus. Pasakos vertus vakarus, kai su sese įsitaisydavom ant sofutės ir žiūrėdavom filmukus, kurių kalbos visai nesuprasdavom, kai šaltą žiemą srėbdavom karštą makaronų sriubą su pienu, ir dar prisiberdamos begalę cukraus, kad net širdis apsaldavo, kai prieš miega gerdavom šiltą pieną su medumi, o naktį močiutė mums pasakodavo vis besikartojančias istorijas apie pagranduką ir gaidelį su vištyte, o mums niekada neatsibosdavo. Ir dabar vakarais, kai užsuku pas senelius, jaučiu tą nuostalgiją. Kiekvieną kartą atrodo, kad grįžtu 10 metų atgal, o virtuvėje garuoja karšta makaronų sriuba. Reikia tiek mažai – užsimerkti, ir tu vėl vaikas…
Kaip užstrigusi vaizdo juostelė, kartojasi vienas prisiminimas: aš rodau močiutei savo delną ir giriuosi, kad man tiek metų, kiek ant vienos rankos pirštų, o ji džiaugiasi, pritariamai linguoja galva ir šypsosi. O dabar? Dabar net dviejų rankų mano metams suskaičiuoti neužtenka! Niekaip nesuvokiu: laikas bėga greitai, o mano močiutė man vis jauna.
Praeinant pro senelių kiemą, kekvieną kartą sugniaužia širdį. Juk viskas dabar kitaip. Kur tas mano vaikystės parkelis? Vietoje jo stovi naujai įrengtas namas. O kur smėlio dėžė? Ech, nuklota kiemo plytelėmis. O kur draugai? Ech, vieni užaugę, kitus kartais akimis palydžiu mieste, bet nesisveikinu, nes nežinau, ar jie pamena mane… Nors kaip jie gali pamiršti vaikystę? Juk kadais vieni kitus vadinome geriausiais draugais. Kaip trumpametražis filmas mano galvoje bėga vaizdai… Štai lipame į medį, kuris tuomet atrodė neįveikiama tvirtovė, o dabar stoviu prie jo ir ranka siekiu šaką. Štai akimirka, kai pagaliau išmokau važiuoti dviračiu. Štai obuoliais apmėtom kaimynų kiemus, jau šokam vidury sodo ir mums nerūpi, ar kas žiūri, ar kas apkalba. Mes tiesiog šokam, šokam, šokam… Norėčiau vėl būti vaiku, vėl daryti viską, ko tik širdis geidžia. Noriu, kad man nerūpėtų, ką mano kiti, noriu vėl valgyti vieną po kito ledus ir nestorėti. Norėčiau nors to nepamiršti.
Močiutė jauna. Ji visada man tokia buvo. Ji visada stengėsi mūsų vaikystę padaryti įdomesnę. O senelis? Senelis leido močiutei daryti viską, kad tik būtume laimingos. Senelis tiesiog visad mus lepindavo. Lepina ir dabar. Tiesia slapta dešimtinę… ir šnibžda: tik nesakyk močiutei…
Grįžtu iš prisiminimų į žvarbią žiemos popietę, o viduje taip šilta ir jauku. Taip norisi gyventi tik šviesiomis akimirkomis, norisi, kad įžengus į senelių namus, mane nupurtytų drebuliukas! Ir aš vėl išgyvenčiau visą savo spalvotą vaikystę, kuri niekada nesibaigia…

Simona Paulikaitė, II gimnazijos klasė
mokytoja Deimantė Rutkauskaitė