“Laimingojo princo” inscenizacijoje – visa mokykla

Yra sakoma: jei nori, kad vaikas išmoktų kalbėti – kalbėkis su juo, jei nori, kad jis išmoktų juoktis – juokis pats, jei nori, kad vaikas išmoktų mylėti – mylėk. VŠĮ “Vaivorykštės tako” mokykla yra užsibrėžusi tikslą ugdyti visapusišką asmenybę ne tik mokomųjų disciplinų pirmūnus. Siekiame, kad vaikai įgytas žinias mokėtų taikyti praktiškai. Toks pritaikymas turėtų teikti naudos ne tik sau, bet taip pat turėtų kilti iš patarnavimo kitam nuostatos.

Norėdami išlaikyti dėmesį neįgaliųjų problemoms (2003-ieji buvo paskelbti žmonių su negalia metais), 2005/2006 mokslo metais skyrėme daug laiko supažindindami vaikus su neįgalių bendraamžių gyvenimo būdu. Klasės valandėlių metu kalbėjomės apie tai, kad pasaulyje nutinka skaudžių dalykų, ne visiems tenka nerūpestinga vaikystė. Mūsų atsakomybė – pamatyti, išgirsti kitaip gyvenantį, pamėginti jam padėti, vertinti tokį vaiką pagarbiai. Į vidurinių klasių mokymo planus įtraukėme dviejų dokumentinių filmų peržiūrą ir aptarimą: Hannos Polak ir Andrzej’aus Celi_ski’o „Leningrado stoties vaikai” bei Arūno Matelio “Prieš parskrendant į žemę” – apie vaikus, sergančius leukemija. Diskusijų metu svarstėme su vaikais, kuo galėtume praskaidrinti sunkiai įveikiama liga sergančių bendraamžių nevaikišką patirtį. Vaikai siūlė dovanoti tai, kas jiems patiems gerai pavykdavę: “aš nupiešiu…”, “aš sukursiu dainą…”, “aš pagriešiu violončele…”. Mėginome paaiškinti, kad gydymas brangiai kainuoja. Bet vaikai juk neuždirba pinigų.

Kadangi mokyklos kolektyvas yra bendruomenė neformalia prasme – ir dėl mokyklos kompaktiško dydžio, ir dėl šiltų, krikščioniškais idealais grįstų (direktorės Džiuljetos Gečienės puoselėjamų) tarpusavio santykių – pedagogai kartu su vaikais priėjo išvadą: savo talentus suvienysime kurdami spektaklį; jį pateikdami Klaipėdos visuomenei, mėginsime surinkti lėšų bent vienam onkologine liga sergančiam vaikui. Mums patiems netikėtai šis sprendimas įgavo tarptautinį mastelį.

Daugiau kaip pusmetį mokykla elektroniniais laiškais palaikė ryšį su St. Peterburge nuo kaulų čiulpų vėžio besigydančia mergaite iš Ukrainos Nastia Gontarovskaja. Kaip kitos valstybės pilietei, jai kiekvienas lovadienis kainavo išties brangiai. Susisiekę su ligoninės medikais, susipažinę su daugybe straipsnių spaudoje, įsitikinome, jog Nastios ligos istorija nepadirbta. Susipažinome su tėvais, žavėjomes jų veiklia meile ir begaliniu tikėjimu savo viengimės dukters pergale šioje sunkioje, žūtbūtinėje kovoje. Apsisprendėme savo talentais patarnauti Nastiai.

Scenarijaus idėja gimė dar mokslo metų pradžioje, lietuvių kalbos mokytojai pasiūlius į 5-6 klasių skaitinių programą įtraukti Oscar’o Wilde “Laimingąjį princą” – puikią pasaką apie gyvenimą ne sau (arba ne tik sau). Programoje yra numatyta ir inscenizacinė veikla, tad nutarta šį kūrinį, pavertus scenarijumi, skaityti vaidmenimis. Mat vaidmuo yra vienas iš būdų įsijausti į kitą, susitapatinti su atliekamu personažu. Netrukus pasaka buvo aptarinėjama ir pradinių klasių pamokose (dar vienas mažos mokyklos privalumas – idėjų perimamumas). Lapkričio mėnesį kolektyviai skaitomas scenarijus išaugo bemaž į miuziklo viziją. (Vėliau apsistojome ties muzikinės pasakos koncepcija). Buvo aišku, jog ornamentuota, muzikali Wilde’o kalba gali būti vietomis dainuojama, kad tokiai raiškai reikalinga subtili scenografija. Taigi projekto įgyvendinimas buvo įmanomas tik integravus šią medžiagą ne tik į skaitymo, bet ir į muzikos, choreografijos, pasaulio pažinimo (žinios apie kregždes, meldus ir t.t.), dailės, geometrijos, darbų (ponų kepurių – “katiliukų” gamyba) pamokas ir ypač į popamokinę veiklą.

Klasės repetavo skirtingas scenas: 1-okai buvo prieglaudos namų vaikai, 2-okai ir “parengiamukai” – alkani, elgetaujantys gatvės vaikai, 3-okai – meldai, 4-okai – rūmų, kuriuose kadaise gyveno Laimingasis Princas, dvariškiai, 6-okai – miesto tarybos nariai su meru priešaky. 5 klasei teko individualūs vaidmenys (Nusivylusio žmogaus, Liejyklos meistro ir kt.). Mokykloje beveik neliko vaikų, nedalyvaujančių spektaklyje (išskyrus kelis sirgusius ir vieną, bijojusį išeiti į sceną). Smagiausia, kad spektaklyje, kuriame dalyvavo apie 50 žmonių, vaidino ir mokytojai. Mat Wilde’o pasakos medžiaga labai dėkinga šiuo atžvilgiu: tarp veikėjų – daug vaikų ir keletas suaugusiųjų. Gražu, kai “aktoriaus” amžius atitinka jo atliekamo personažo amžių. (Tapataus amžiaus žavesys labai gražiai atskleistas Kauno dramos teatro spektaklyje “Anderseno gatvė”, rež. I.Paliulytė). Vykdant tokį projektą, mokytojų ir mokinių santykiai tampa šiltesni.

Į spektaklį integruota apie 10 spec. poreikių vaikų. Tarp artistų buvo ne vienas vaikas, pašalintas iš kitų mokyklų už hiperaktyvumą bei netinkamą elgesį. Ne vienas jų puikiai atliko svarbius vaidmenis, reikalaujančius daug išmokto teksto. Vaikai pranoko savo stereotipinį įvaizdį, nes motyvacija “sužibėti” scenoje išmoktu vaidmeniu buvo stipresnė už polinkį atlikti problemiško, nepaklusnaus mokinio vaidmenį pamokoje. Pretendentė į pagrindinį (kregždutės) vaidmenį turėjo pasižymėti tiek artistiškumu, tiek turtinga intonacija, tiek plastiniais ir muzikiniais sugebėjimais. Šį konkursą laimėjusi Ieva Marija Žukauskaitė, jau ne pirmus metus lankanti kompozicijos klasę J. Kačinsko muzikos mokykloje, pati sukūrė ne vieną kregždutės “ariją”. Šokių judesių vaikai ieškojo drauge su choreografijos mokytoja Gilija Žukauskiene. Vaikų nupieštus eskizus scenografijai į nuostabią visumą suvienijo mokytojos Jolanta Bikauskienė, Banga Valaitienė ir Lina Raišutytė. Kuriant vaikų kostiumus, aktyviai dalyvavo tėveliai. Įspūdingai daug jų pasiuvo Diana Platakienė.

Apie “Laimingojo Princo” intenciją ir vaidinimo vietą informavome Klaipėdos visuomenę per radiją ir vietinius laikraščius. Spektaklį skyrėme vaikų gynimo dienai ir vaidinome du kartus. KU Menų fakultetų Mokomojo teatro salė, Režisūros katedros vedėjos dėka, buvo suteikta nemokamai. Tad įeinantieji nepirko bilietų. Tiesa, ir sėstis jau nebebuvo kur. Daug kas žiūrėjo spektaklį stovėdami. Žiūrovai galėjo salėje esančion aukų dėžutėn įmesti laisva valia pačių paskirtą sumą. Prie aukų prisidėjo ir Mokomojo teatro operatoriai, savo uždarbį už spektaklį skirdami Nastiai. Suskaičiavus paaukotus pinigus, paaiškėjo, kad mergaitės gydymui buvo surinkta 2226 Lt . Žurnalistai, sekę šią akciją, vertino miesto mastu surinktą sumą kaip pakankamai solidžią (žr. publikacijas “Klaipėda”, 2006m. gegužės 23 d). Vaikai labai viliasi, kad šie pinigai yra kaip tik ta trūkstama suma paskutiniam vaistų kursui, po kurio Nastia gyvens be vėžio baimės.

Prasidėjus birželio projektinei veiklai, šį spektaklį perrašėme į radijo pjesę ir nuvykome į Vilnių įrašyti. Radijo spektaklio premjerą buvo galima išgirsti 2006 gruodžio 9, 16 dienomis 20.30 – 21 val. per “Žinių radiją”.

2006 m. gruodžio 8 dieną susisiekę su Nastios tėveliais sužinojome, kad lapkritį įvyko kaulų čiulpų persodinimo operacija. Mergaitė po sunkių komplikacijų atsigavo. Medikai patvirtino, jog kaulų čiulpai prigijo. Jau po truputį vaikščiojanti ir vis geriau valganti Nastia pasakė žinanti savo gyvenimo pašaukimą: padėti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Tėvai sako, jog kovoje su klastinga liga jie nebūtų galėję taikyti naujausių gydymo preparatų be visiškai nepažįstamų žmonių paramos. Taigi matome, jog šis visos mokyklos susivienijimas dėl vieno žmogaus yra svarbus įvykis Nastios gerų darbų grandinėje. Tai bus ilgai išliekanti pamoka vaikams, kurie taip greit taps suaugusiais, galbūt vykdys atsakingas pareigas ir spręs šalies socialines problemas.

Dalyvaujant 2006 m. konkurse “Bendruomenės jėga”, VŠĮ “Vaivorykštės tako” pagrindinė mokykla įvertinta LR Liberalų sąjūdžio padėka už jautrumo, humaniškumo ir altruizmo ugdymą įgyvendinant projektą – muzikinį spektaklį “Laimingasis princas”.

Nida Gaidauskienė