Gimnazijos bendruomenės šventė
Saulėtas šeštadienio rytas. Atvažiavome anksčiau, kad galėtume sutikti ir pasveikinti visus,
besirenkančius į Palapinių šventę. Kalbėdami su Justinu, dabar jau dvyliktoku, prisiminėme tą
pirmąją šventę. „Viskas kaip ir tada, tiesiog man ši Palapinių šventė paskutinė gimnazijoje”,- tarė
Justinas, jau ne vaikas, ne paauglys, o bręstantis žmogus, atrandantis vertę tikrame gyvenime.
Sveikinome ir džiaugėmės kiekvienu iš jūsų: tėvais, seneliais, mokiniais, mokytojais, nešinais
įvairiausiomis priemonėmis, skanėstais, skubančiais saulės nušviestu miško keliuku.
Mokytojo Edvardo pučiamas šofaro garsas paskelbė šventės pradžią. Visus pasveikino gimnazijos
direktorė Dž. Gečienė ir mokytojas Edvardas, papasakojęs apie Palapinių šventės prasmę. Visa
bendruomenė ėjo nuo vienos palapinės prie kitos, klausė mokinių, tėvelių, mokytojų atliekamų
giesmių ir skaitomų Viešpaties palaiminimų. Po to laukė estafečių, bendrystės ir vaišių metas.
Džiaugiamės naujais mūsų bendruomenės nariais, šeimomis, jų susitelkimu ir draugyste. Neturime
tiek daug progų, kad galėtume bendrauti vieni su kitais neformalioje aplinkoje, Viešpaties palaimos
šviesoje, todėl šis laikas toks brangus ir vertingas.
Ir pabaigai šis palaiminimas teįkvepia jus tolesniems darbams ir vilčiai: „Viešpats telaimina ir
tesaugoja tave, Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas, Viešpats teatgręžia savo
veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę.“ Sk 6:24-26
