Julijos Andriuškevičiūtės „Žiemos pasaka”

Kalėdinė pasaka

Gyveno kartą piktas Senis Šaltis, kurio širdis jau seniai buvo suledėjusi į milžinišką ledo gabalą. Tačiau vieną šaltą vakarą jis pamatė Ją- apsigaubusią žvilgančia  skraiste, plevėsuojančią vėjyje. Jos galvą puošė stori, balti plaukai, o už viską labiausiai žėrėjo jos didelės žalios akys. Pamatęs Snieguolę, Senelis ėmė lydytis kaip koks varveklis, negalėdamas atitraukti akių nuo žaviosios nepažįstamosios. Jį pamačiusi ji priėjo ir paklausė:

-Ar man kažkas prilipę?

Senelis vos nemikčiodamas atsakė:

-Ne,  tiesiog jūs tokia graži, kad jus pamačius širdyje pasidarė taip gera.

-Na, o jūs, galėčiau pasakyti, esate labai mielas seneliukas, – šypsodamasi atsakė žavingoji dama ir buvo jau beeinanti, kai Senis Šaltis ją pašaukė:

-Panele, panele, prašau nenueiti. Ar nenorėtumėte su manimi šiaurės pašvaistės pažiūrėti?

Nenorėdama nuliūdinti seneliuko Snieguolė sutiko.

Kai jie susitiko, saulė vis labiau lindo iš po kalnų, darėsi šviesu, šilta, o Senis Šaltis ėjo visas išsipustęs su Snieguole parankėje šiaurės pašvaistės pažiūrėti.Jie kalbėjosi, juokėsi, laižė varveklius iki tol, kol staiga Snieguolė pajuto šaltus lašus ant savo kaktos. Ji pradėjo tirpti!!! Snieginėlė vis labiau ir labiau silpo. Senelis niekaip negalėjo šito sustabdyti. Snieguolę galėjo išgelbėti tik ledai, esantys už devynių  jūrų marių tolimiausių…

Visas paklaikęs, rizikuodamas savo gyvybe, Senis Šaltis bėgo per girias gūdžiausias, pusnis šalčiausiausias Snieguolei ledų parnešti. Tačiau grįžtant jį pastebėjo laukinių padarų gauja, kurie taip pat norėjo stebuklingų ledų. Todėl šieji naktį tyliai sėlino prie miegančio seneliuko mėnuliui apšviečiant jų bjaurius šešėlius. Smogikai staigiai griebė jį, Senis pasimuistė, bet neturėjo jėgų ištrūkti. Gauja nutempė Senį Šaltį pas jų vadą. Net nespėjęs pamatyti  to bjaurybės veido jis suklykė iš skausmo nuo stipraus smūgio į galvą.

Atsipeikėjo seneliukas mažame eskimų namelyje, vis dar jautė skausmą kairėje galvos pusėje. Jis buvo surištas, pavargęs ir praradęs bet kokią viltį ištrūkti. Šiek tiek pasimuistęs, bandė ištrūkti, bet jo pastangos buvo bergždžios. Jis jau norėjo pasiduoti, bet už lango ėmė girdėtis maži žingsniukai ir įėjo mažas berniukas.

–         Ką tu čia darai, mažyli? – sutrikęs paklausė Senis Šaltis.

–         Aš pats nežinau, – vos neverkdamas atsakė jis. – Aš pasiklydau.

–         Tai gal tu atrišk mane ir mes surasim tavo mamytę, – po minutėlės atsakė

senolis.

–         Oi ne, mano mamytė jau seniai  iškeliavus ten aukštai, pas Dievulį, –

rodydamas pirštu į dangų sakė berniukas.

–         Na, tai gal tu mane pirma atrišk, o tada jau sugalvosim ką daryti.

Vaikelis pasiėmė peiliuką, kurį turėjo savo priekinėje kelnių kišenėje, ir atrišo Senį Šaltį. Apsidžiaugė senelis, bet be ledų grįžti negalėjo. Todėl jis paėmė naktipuodį, kurį jam buvo padėję, nuėjo į vado iglu, greitai sukeitė ledų kibirėlį su naktipuodžiu ir paskubomis išbėgo iš vado namelio. Jau ruošėsi skuosti šunimis pakinkytomis rogėmis, bet pamatė berniuką. Nežinodamas ką daryti, jis pasiėmė berniuką kartu ir jie išskuodė į Centrinę Ašigalio ligoninę, kur gulėjo merdėjanti Snieguolė.

Senelis įėjo į palatą ir tiesiog nušvito pamatęs Snieginėlę dar gyvą. Jis įteikė jai kibirėlį ledų.Jau sulig pirmu šaukštu grįžo Snieguolės sveikas mėlynumas, ledu sužvilgo akys, šerkšnu pasidengė plaukai. Taip Snieguolė buvo išgelbėta. Jie dar ilgai sėdėdavo su mažuoju berniuku ir žiūrėdavo į besileidžiančią saulę mataruodami kojomis ir laižydami suledijusius varveklius.

Julija Andriuškevičiūtė