Julijos Andriuškevičiūtės „Žiemos pasaka”

Kalėdinė pasaka

Gyveno kartą piktas Senis Šaltis, kurio širdis jau seniai buvo suledėjusi į milžinišką ledo gabalą. Tačiau vieną šaltą vakarą jis pamatė Ją- apsigaubusią žvilgančia  skraiste, plevėsuojančią vėjyje. Jos galvą puošė stori, balti plaukai, o už viską labiausiai žėrėjo jos didelės žalios akys. Pamatęs Snieguolę, Senelis ėmė lydytis kaip koks varveklis, negalėdamas atitraukti akių nuo žaviosios nepažįstamosios. Jį pamačiusi ji priėjo ir paklausė:

-Ar man kažkas prilipę?

Senelis vos nemikčiodamas atsakė:

-Ne,  tiesiog jūs tokia graži, kad jus pamačius širdyje pasidarė taip gera.

-Na, o jūs, galėčiau pasakyti, esate labai mielas seneliukas, – šypsodamasi atsakė žavingoji dama ir buvo jau beeinanti, kai Senis Šaltis ją pašaukė:

-Panele, panele, prašau nenueiti. Ar nenorėtumėte su manimi šiaurės pašvaistės pažiūrėti?

Nenorėdama nuliūdinti seneliuko Snieguolė sutiko.

Kai jie susitiko, saulė vis labiau lindo iš po kalnų, darėsi šviesu, šilta, o Senis Šaltis ėjo visas išsipustęs su Snieguole parankėje šiaurės pašvaistės pažiūrėti.Jie kalbėjosi, juokėsi, laižė varveklius iki tol, kol staiga Snieguolė pajuto šaltus lašus ant savo kaktos. Ji pradėjo tirpti!!! Snieginėlė vis labiau ir labiau silpo. Senelis niekaip negalėjo šito sustabdyti. Snieguolę galėjo išgelbėti tik ledai, esantys už devynių  jūrų marių tolimiausių…

Visas paklaikęs, rizikuodamas savo gyvybe, Senis Šaltis bėgo per girias gūdžiausias, pusnis šalčiausiausias Snieguolei ledų parnešti. Tačiau grįžtant jį pastebėjo laukinių padarų gauja, kurie taip pat norėjo stebuklingų ledų. Todėl šieji naktį tyliai sėlino prie miegančio seneliuko mėnuliui apšviečiant jų bjaurius šešėlius. Smogikai staigiai griebė jį, Senis pasimuistė, bet neturėjo jėgų ištrūkti. Gauja nutempė Senį Šaltį pas jų vadą. Net nespėjęs pamatyti  to bjaurybės veido jis suklykė iš skausmo nuo stipraus smūgio į galvą.

Atsipeikėjo seneliukas mažame eskimų namelyje, vis dar jautė skausmą kairėje galvos pusėje. Jis buvo surištas, pavargęs ir praradęs bet kokią viltį ištrūkti. Šiek tiek pasimuistęs, bandė ištrūkti, bet jo pastangos buvo bergždžios. Jis jau norėjo pasiduoti, bet už lango ėmė girdėtis maži žingsniukai ir įėjo mažas berniukas.

–         Ką tu čia darai, mažyli? – sutrikęs paklausė Senis Šaltis.

–         Aš pats nežinau, – vos neverkdamas atsakė jis. – Aš pasiklydau.

–         Tai gal tu atrišk mane ir mes surasim tavo mamytę, – po minutėlės atsakė

senolis.

–         Oi ne, mano mamytė jau seniai  iškeliavus ten aukštai, pas Dievulį, –

rodydamas pirštu į dangų sakė berniukas.

–         Na, tai gal tu mane pirma atrišk, o tada jau sugalvosim ką daryti.

Vaikelis pasiėmė peiliuką, kurį turėjo savo priekinėje kelnių kišenėje, ir atrišo Senį Šaltį. Apsidžiaugė senelis, bet be ledų grįžti negalėjo. Todėl jis paėmė naktipuodį, kurį jam buvo padėję, nuėjo į vado iglu, greitai sukeitė ledų kibirėlį su naktipuodžiu ir paskubomis išbėgo iš vado namelio. Jau ruošėsi skuosti šunimis pakinkytomis rogėmis, bet pamatė berniuką. Nežinodamas ką daryti, jis pasiėmė berniuką kartu ir jie išskuodė į Centrinę Ašigalio ligoninę, kur gulėjo merdėjanti Snieguolė.

Senelis įėjo į palatą ir tiesiog nušvito pamatęs Snieginėlę dar gyvą. Jis įteikė jai kibirėlį ledų.Jau sulig pirmu šaukštu grįžo Snieguolės sveikas mėlynumas, ledu sužvilgo akys, šerkšnu pasidengė plaukai. Taip Snieguolė buvo išgelbėta. Jie dar ilgai sėdėdavo su mažuoju berniuku ir žiūrėdavo į besileidžiančią saulę mataruodami kojomis ir laižydami suledijusius varveklius.

Julija Andriuškevičiūtė

Renginiai ir Pasiekimai

  • Tėvo žodžiai brangesni už auksą (2)

       Dažnai vaiko pasaulyje yra viena problema – blogi santykiai su tėvais. Kodėl taip nutinka, kad tėvai elgiasi neteisingai su savo vaikais, nuolat jiems nurodinėja, kaip reikia gyventi?    Turbūt visiems vaikams galioja tik tėvų taisyklės, kurių turi laikytis. Pavyzdžiui, norėtum pasėdėti prie televizoriaus, bet privalai eiti ruošti namų darbus, nes tėvai nuolat kartoja: jei…

  • Tėvo žodžiai brangesni už auksą (1)

          Vaikai tėvų negali pasirinkti. Dažnai tėvai būna nepasiruošę tapti tėvais, patys sužeisti savo praeities, su įvairiomis priklausomybėmis. Tokie tėvai neturi patirties, kaip būti gerais tėvais.       Bet yra tėvas, kuriuo mes nenusivilsime: maloningas ir teisingas, pilnas gailestingumo, meilės ir kantrybės. Jis mūsų Dievas, mus sukūrė. Dangiškas tėvas kasdien su mumis: apkabina pabudus, lydi išeinant…

  • 100 žodžių Lietuvai

    Ak, tu mano Lietuva! Kas tu esi? Kodėl daugelis tavo vaikų pamiršta mylėti tave? Manau, jie pamiršo, kad tu ne įstatymai, ne atlyginimai, ne nutarimai. Tu, Lietuva, esi Tėvynė. Tu – kultūra, žmonės, gamta, istorija; tu – vaikystės vėjas, jūra, net prisiminimai. Nejau be reikalo tiek amžių žmonės dėl tavęs galvas padėjo? Jie tikėjo tavimi,…

  • Gyvenimo spalvos

    Kartą mažas berniukas priėjo prie manęs ir paklausė: – Kas yra gyvenimas ir koks jis? – Gyvenimas yra spalvotas, – atsakiau po ilgos pauzės, nes svarsčiau, kaip paaiškinti gyvenimo prasmę. – O kokios tos spalvos? – nekantravo sužinoti berniukas. – Tos spalvos labai įvairios: šviesios, linksmos, niūrios. Bet visos jos reikalingos. Jei nežinosim, ką reiškia…

  • Haiku ciklas

    Haiku ciklas „Vilko vaikai” (remiantis A.Šlepiko romanu „Mano vardas – Marytė”), II gimnazijos klasės mokiniai. Vilkiukai kely – Per speigą – į nežinią… Motinos liūdi. (mokytoja)   –    Mama, išeinu… Parnešiu šaltų malkų Šildyti sielai… (Rimantas)   Bėgsiu Lietuvon Ir tik dėl tavęs, mama, Sugrįšiu namo. (Simona)   Vokiečiai jau čia Kariai juos aršiai gaudė!…

  • Seneliams

    Močiutė. Nenumaldomai skamba dainos žodžiai: „Močiutė miela, su džinsais ir tekina…” Visada ji man atrodė jaunatviška ir energinga. Didžioji dalis vaikystės buvo praleista pas ją. Na, suprantate, pas senelius. O kaip aš gerai prisimenu vakarus. Pasakos vertus vakarus, kai su sese įsitaisydavom ant sofutės ir žiūrėdavom filmukus, kurių kalbos visai nesuprasdavom, kai šaltą žiemą srėbdavom…