Margaritos Seiliūtės „Žiemos pasaka”
Kalėdinė pasaka
Šaltą žiemos naktį Kalėdų senelio elfai baigę krauti dovanų maišus į roges ėmėsi kinkyti elnius į kelionę. Kelionės galutinėse stotelėse jau sukosi baltos snaigės ir fėjos trapiais it porcelianas sparneliais linkėjo saldžių sapnų mažyliams, kurie nenoriai gulėsi į savo šiltus patalėlius. Baltutėlės dangaus ašaros krito ir krašte, kuriame gyveno senelis. Jo žila barzda pasidarė dar baltesnė. Nusipurtęs snaiges jis įsėdo į roges ir spindinčiu keliu pakilo į dangų bei nuskrido toli toli, už horizonto.
Nusileidęs prie pirmojo namo, pro langą senelis pastebėjo vaikučius, sėdinčius prie židinio ir besiklausančius pasakos. Širdį jam glostė toks malonus vaizdas. Pravėręs namuko duris jis išgirdo: „…senelis dalina dovanas aplenkdamas negerų vaikų namus ir užsukdamas tik į darbščių, geraširdžių vaikučių namučius…“ Pamažu namuose stojo tyla ir vaikučiai liūdnai paklausė: „Močiute, ar mes buvome šiais metais geri? Ar mūsų trobą aplenks Kalėdų senelis?“ Senolė išsižiojo norėdama atsakyti, bet tada į kambarį įžengė Kalėdų senelis ir traukdamas didžiules dovanas tarė: „Šiais metais senelis be galo džiaugėsi matydamas jūsų gerus darbus bei nuoširdžias širdeles. Jūsų geri darbai džiugino visus aplinkinius, dėl to jūs buvote laimingi ir palaiminti“. Vaikučiai be galo apsidžiaugė ir paprašė senelio skristi su juo ir kartu išdalinti likusias dovanas.
Atsisveikinę su močiute visi pakilo aukštai virš namų. Tą šiltą Kalėdų vakarą iš dangaus atsivėrė nuostabus grožis: lauke žmonės susikabinę rankomis giedojo giesmes , šoko, puošė eglutes , klegėjo ir su savo šeimomis skanavo dar neseniai iš krosnies ištrauktus pyragaičius. Jie dalino dovanas pradžiugindami ne tik kitų, bet ir savo širdis, užpildydavo jas gerumu ir švelnumu. Išdalinę visas dovanas mažyliai atsisveikino su senoliu ir prižadėjo būti dar geresniais. Senelis palinkėjęs linksmų Kalėdų išskrido atgal į šiaurės ašigalį stebėti visus vaikelius ir ruoštis kitoms Šventoms Kalėdoms.
Margarita Seiliūtė 8 klasė