Esu tavo vynmedžio šakelė
Esu tavo vynmedžio šakelė
Viskas: saulė, žvaigždės, dangus, mėnulis, žolė, sniegas, lietus, žmogus ir visas pasaulis- sukurtas Jo ranka. Mums tai atrodo tobula, kaip tobulas yra Dievas. Jis vynmedis, o mes tik Jo šakelės, Jis vandenynas, o mes tik lašeliai, Jis visata, o mes tik žvaigždės. Pažiūrėjus į Dievo kūrinius apima džiaugsmas. Juk prie visko prisilietė Kūrėjo ranka. Kiekviena skirtingos formos snaigė, kiekvienas lapelis – tai Jo darbas. Jis lyg apverčia sniego rutulį ir žemėje pradeda snigti…
Žymantė, 9 klasė
Ar esate pagalvoję, kas mes būtume be Jo? Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai” (Rom. 5:8). Kas jei Jėzus nebūtų miręs už mūsų nuodėmes? Juk Jis galėjo bet kada pasitraukti… Ar suvokiame Dievo meilės kainą, kurią Jis paaukojo atiduodamas savo viengimį sūnų? Mes turime dėkoti Dievui už tai, kad esame Jo dalelė, kad Kristus yra mumyse, kad vaikštome Dievo žemėje. Bet kaip tą dėkingumą išreikšti? Savo meilę atiduodami Dievui. Tačiau dažniausiai žmonėms sunku mylėti visą gyvenimą, nes mylėti – reiškia duoti. Taip, kaip Jis darė… Meilė matuojama pagal tai, kiek sutinki atiduoti savęs dėl kito. Neįmanoma mylėti neatiduodant, nes meilė – tai veiksmas.
Liudmila, 9 kl.
Aš noriu gyventi, mąstyti laisvai, išeidamas į lauką ryte pamatyti kylančią saulę, išgirsti paukštelį. Noriu kiekvieną dieną stebėti besikeičiančius orus, kaip užauga žalia žolė, medžių pumpurai pražysta. Noriu žiūrėti į dangų ir regėti savo atspindį žvaigždėse, jausti vėjo skrydį… Iš tikrųjų noriu girdėti, jausti, mėgautis viskuo – noriu būti Tavo vynmedžio šakelė!
Lukas, 9 klasė
Ar kada nors susimąstėte, kas sukūrė visa, kas aplinkui? Medžius ir žolę, sniegą ir lietų, saulę ir mėnulį… Tai, ką galime pajusti: meilė ir džiaugsmas, neribota galimybė svajoti – Kūrėjo rankos stebuklas. Esame Tavo, Dieve, vynmedžio šakelės ir mums duota tiek daug, nes Tavo meilė yra besąlygiška. Rimantė B. 9 kl. Aš Tavo vynmedžio šakelė ir Tu esi tas, kurį visad jaučiu arti savęs, kuris tvirtai mane laiko, atšiauriems vejams blaškant. Būtent Tu karštą dieną mane ištroškusią pagirdai. Kartu su Tavimi aš stebiuosi į aukštį arčiau debesų ir už jų. Laiminga, kad esu Tavo…
Aufelija, 9 kl.
Kodėl aš esu? Kam buvau sutvertas? Koks mano tikslas gyvenime? Žinoma, iš pradžių gali pasirodyti, kad gyvenimas pilnas, prisotintas, bet visgi kažko trūksta. Apie tai pamąsčius atsiveria tuštuma… Vieni ją bando užpildyti pinigais, kiti kažkokiais tikslais, bet šie dalykai niekada iki galo, iki sotumo neužpildo dvasios tuštumos. Vis dėlto yra Asmuo, kuris gali tai padaryti išdalydamas gerumą, meilę, džiaugsmą. Kai kurie tiesiog nenori priimti šios dovanos, nes kažko bijo, nors patys nežino, ko. Tik ar reikia bijoti, jeigu Dievas yra tavo gynėjas?! Manau, kad didžiausia laimę ir prasmę gyvenimui suteikia galimybė priimti Dievo žodį ir Jo išmintį. Tada ir pasitikrini, ar padarei viską, ką galėjai, ar tavo gyvenimas pakankamai prasmingas, kad nebūtų gėda stovėti Jo akivaizdoj? Pagalvok dabar, nes gyvenimas per trumpas dvejonėms. Tavo gyvenimas reikšmingas Jam, nes esi Jo vynmedžio šakelė…
Filipas, 9 kl.
Esu tavo vynmedžio šakelė Kiekviena diena, kiekvienas mėnuo, kiekvieni metai, Pripildyti Tavo meilės, šilumos, Dieve, Yra visa, kas mane užpildo Ir giliai širdy nutildo, Tai, kas bloga ir baisu, Tai, kas skęsta su skausmu, Nes galiausiai tiktai Tu, Esi viskas, kas svarbu – Tik tas medis, ta šakelė Krypstanti į Tavo kelią, Yra kelrodis visų Širdyje, kurioms baugu…
Julija, 9 kl. Esu
Tavo vynmedžio šakelė Pavydo pasauly gyvenam, deja, Slibino pančiai gundo mane, Mirtis ir gyvybė, kas gera, kas ne, Priklausantys man, bet Jo valioje… Didžiojo Tėvo sūnūs ir dukros randa viltį, meilę gyventi, Kasdienybės grožis ir paprastumas Jo dvasioje virsta į šventę. Pilna gyvybės visur: žemėje Ir po žeme, vandeny, danguje; Budrūs išliekam dėl nerimo Jo kūrinijai pavirsti plyne… Bet kol esam vaisingos šakelės, Tavo vynmedžio derlius užaugs, Neleisime Blogio karaliui Į krosnį išmest – prakurams!
Jokūbas, 9 kl.
Esu Tavo kely žolelė į rudenio glėbį; prikėlimo žiedo vilty į amžinybės rėtį šviesos nektaro pripilt, kasdieninės duonos riekę palaimos lašu šlakstyt, plutą suvilgyti kietą… Net geležinės kurpės sudils kaip žiemio šarvai, daigą gėlę, Pakylėjimo dvasios ugny kai atgimsim panašūs į gėlę!
Regina, lietuvių k. mokytoja, pritarianti savo devintokų mintims