Ramunės Kavaliauskaitės rašinys (6 kl.)
„Neužmerk akių, nes visas pasaulis tau prieš akis. Užmerkęs jas, prarasi viską: meilę, šilumą, virpančią širdį ir mane. Patį brangiausią žmogų pasaulyje — mane. Todėl sakau tau, kad neužsimerktum. Palūkėk, pabūk kartu su manimi.
Neužrakink savo širdies vartų, o leisk jiems atsiverti, kad įleistų mane. Labai pasiilgau tų auksinių vartų, prie kurių stoviniuoja gražūs balti angeliukai ir šypsosi, džiaugiasi mane sutikę. Jie žino, kad nėra kito žmogaus. Tokio žmogaus kaip aš. Kitokios Tavęs tiesiog negaliu pamilti, nes tik Tau ir esu skirta. Nes tik aš galiu Tave karštai mylėti.
Atmink, mes visi dar esame vaikai. Mes turime teisę šėlioti, žaisti, slėptis, skųstis, verkti ir juoktis. Tik vaikų juokas bei ašaros geriausi, tad jei nori būti vienas iš vaikų, tai ir būk juo giliai širdyje… Tiesiog džiaukis nuoširdžia vaikiška akimirka, kurios gali daugiau nebepatirti gyvenime.“
— Šiandien baigiame paskaitą, susitiksime kitą trečiadienį. Lauksiu jūsų. Nėra namų darbų, — šyptelėjo senyva moteriškė, išdėsčiusi paskaitą apie nuoširdumą bei meilę. Susirinkusi daiktus, ji išėjo pro juodas, girgždančias duris.
Ši moteriškė be galo dievino tokias paskaitas ir negalėjo be jų gyventi. Be meilės taip pat. Ją visada lydėjo bent mažytė meilės kibirkštėlė, šilumos ugnelė ir draugiškumas. Moteriškė visada ir visiems padėjo, nuoširdžiai bendravo ir nesiruošė viso to atsisakyti — per ilgai varginosi, kol tą pasiekė. Juk su tikra meile, kirbančia širdyje, nėra lengva. Bent jau ji tai gali paliudyti savo patirtimi.
„Melskimės, nes tik brangus Dievas gali mums padėti bet kokiose situacijose: meilėje, liūdesyje ir net mirties akivaizdoje. Jis niekada nepaliks jūsų vieno, nes jūs Jam per brangūs, mylimi, ir Jam niekada nešovė į galvą mintis, kaip atsisakyti jūsų šitame mažame pasaulėlyje.
Širdis virpa kas sekundę — ji jaučia visus mūsų jausmus ir niekada neišsiduoda bet kokiam žmogui. Dažniausiai ji stipriau plaka, kai nori parodyti, kad jos savininkas kažką myli arba jį apsvaigino. Tiesiog ji leidžia suprasti, kas yra jos Išrinktasis. Tikėkite, meilė nenugalima, ji pralaužia net ir ledus…“
— Talentas yra duotas tau, bet skirtas tarnauti kitiems, — taip baigė moteriškė šį trečiadienį. Vėl šyptelėjo ta savo šypsena ir atsirėmė alkūne į stalą, pasidėjo rankas po smakru.
— Namų darbas toks… — Sustojo ir įtemptai pamąstė. Užtrukusi keletą minučių, pasakė: — Sukurkite rašinį apie nuoširdumą bei nuoširdžią pagalbą žmogui. Parašykite iki kitos paskaitos. — Šiandien ji nesišypsojo. Baigusi paėmė lagaminą nuo stalo ir iškeliavo iš mažo kambariuko.
Lėtai žingsniavo akmenimis grįsta gatve, kuri vedė dėstytoją namo. Priėjusi namus, ji stabtelėjo, tada įdėmiai pasižiūrėjo į spindinčius, auksinius vartus, kurių iki šiol nebuvo pastebėjusi. Prie jų stoviniavo vienintelis jos Angelas. Jis šypsojosi ir ruošėsi jau užmerkti akis. Moteriškė priėjo ir švelniai pridėjo pirštą prie jo lūpų.
— Neužmerk akių, nes tau prieš jas visas pasaulis. Neužmerk akių, nes prieš tave esu aš — Tavo vienintelė, — pakartojo paskaitoje pasakytus žodžius ir pati nejučia nusišypsojo kai ką prisiminusi. — Arba tiesiog užsimerkime kartu ir grįžkime į tą nuostabią vaikystę, kurioje mūsų juokas skambėjo garsiausiai ir kuriame mūsų ašaros buvo pačios stambiausios ir tokios spindinčios!
Jos akys žybtelėjo, ir su savo vieninteliu Angelu Išrinktuoju ji, pilna nuoširdumo ir meilės, užmerkė akis. Jos širdį ir sielą užliejo didelis didelis džiaugsmas. Atsisuko ji į savo Angelą vis dar užmerktomis akimis ir skambiu balsu pridūrė:
— Melskis, kad ten patektumėme, nes dabar tik Dievas mums gali padėti. Ir tegul tavo širdis neišsiduoda, kad myli mane. Aš žinau, kad esu tik Tavo. — Moteriškė kietai sučiaupė savo lūpas ir paniro į giliausias mintis, kuriose iš visų pusių aidėjo vaikystės prisiminimai. Ji vėl šyptelėjo ir nepajuto, kaip viskas pasisuko. Tai tik laikina, baigsis trečiadienį, prieš paskaitą…
Ramunė Kavaliauskaitė (6 kl.)