Gyvenimo spalvos
Kartą mažas berniukas priėjo prie manęs ir paklausė:
– Kas yra gyvenimas ir koks jis?
– Gyvenimas yra spalvotas, – atsakiau po ilgos pauzės, nes svarsčiau, kaip paaiškinti gyvenimo prasmę.
– O kokios tos spalvos? – nekantravo sužinoti berniukas.
– Tos spalvos labai įvairios: šviesios, linksmos, niūrios. Bet visos jos reikalingos. Jei nežinosim, ką reiškia tamsios spalvos, – nemokėsim įvertinti šviesiųjų.
Pabandykim pažiūrėti į viską paprasčiau. Turi labai mėgstamą žaislą, bet jis tau nusibosta. Gauni naująjį, tačiau jis tau nepatinka. Tada supranti, kad senasis – pats geriausias. Panašiai ir su gyvenimo spalvomis…
– O ką reiškią tos spalvos? – neatlyžo vaikas vis labiau nekantraudamas.
– Šviesios spalvos – laimę, viltį, meilę, gimimą. Ryškios – nuotykius, iššūkius, džiaugsmą. Niūrios – liūdesį, nusivylimą. O tamsios… tamsios – tai pyktis nuosmukis, netgi mirtis…
Kai įvardijau šias spalvas, suvokiau, kiek daug dabartiniame pasaulyje niūrumo. Kiek daug negatyvumo veržiasi iš žmonių lūpų, širdies, sielos. Žmonės išmoko skųstis, išmoko kaltinti visus dėl savo bėdų, tačiau jie pamiršo vieną svarbų dalyką – gyvenimas yra toks, kokį pats susikuri.
– Aš vis tiek noriu, kad mano gyvenime būtų tik džiaugsmingos spalvos. Šviesiai mėlyna – mano mėgstamiausia! Noriu, kad jos būtu daug! – kiek pyktelėjęs, o gal labiau nusiminęs, pratarė berniukas.
– Nepavyks išvengti ir kitų spalvų. Jos irgi nori pabūti tokio nuostabaus vaiko gyvenime, – nusijuokiau, – bet pažadu, kad mėlynos bus daug. Pažvelk į dangų – jis didžiulis ir mėlynas. Išsirinkai puikią spalvą.
– Aš labai noriu, bet kas bus, jeigu tamsiosios spalvos nugalės mėlynąją? – susikrimto mažasis kodėlčiukas.
– O tu neleisk joms nugalėti. Stenkis iš visų jėgų pasiekti tai, ko nori.
– Bet aš bijau! Jei man nepavyks? O jeigu tai neįmanoma?
– Neleisk baimei tavęs užvaldyti. Atmink: viskas yra įmanoma, jei tik labai nori ir stengiesi.
– Gerai, patikėsiu tavimi,– ramesniu balseliu tarė berniukas. Atrodė, mūsų pokalbis baigėsi, todėl pasisukau keliauti savais keliais, bet išgirdau šūksnį:
– Palauk! Juk tu neatsakei man, kas yra gyvenimas? – berniukas atrodė dar labiau suglumęs.
– Gyvenimas yra realybė. Gyvenimą būtina gyventi. Gyventi! Tu dar mažas. Žinai, mano močiutė pasakytų, kad tau dar visas gyvenimas prieš akis! – nesuturėjau juoko, nes prisiminiau, kaip mano mylimoji man ištisai tai kartodavo.
– Gerai, aš gyvensiu. O jeigu man reikės pagalbos, kreipsiuosi į tave, – pasakė ir išvydau nuoširdumo kupiną vaikišką šypseną.
– Žinai, pasakysiu pačią didžiausią paslaptį, kad šią akimirką mūsų gyvenime žaidžia tik šviesiosios spalvos, – tada šyptelėjau lūpų krašteliu ir apkabinau mažąjį kodėlčiuką, kuris priminė mane, kai buvau jo metų…
Birutė Ruškytė, II Gimnazijos klasė
mokytoja Deimantė Rutkauskaitė